Bizantija

Bizantijos imperija sen. gr. Βασιλεία Ῥωμαίων lot. Imperium Romanum
← 395 – 1453 →
Vėliava valdant Paleologams (~1350 m.) Herbas valdant Paleologams
Bizantija didžiausio išplitimo metu, valdant Justinianui (555 m.)
Sostinė	Konstantinopolis
Kalbos	Lotynų (iki 620 m.) Graikų (po 620 m.)
Valdymo forma	Autokratinė absoliutinė monarchija
Imperatorius
395–408	Arkadijus (pirmas)
1449–1453	Konstantinas XI (paskutinis)
Istorija
- Romos imperijos padalijimas	395 m. sausio 17 d.
- Konstantinopolio žlugimas	1453 m. gegužės 29 d.
Gyventojai
- IV a.	34 000 000
- XIII a.	5 000 000
Valiuta	Bizantijos pinigai

Bizantijos imperija (sen. gr. Βασιλεία Ῥωμαίων = Basileía Rhômaíôn, lot. Imperium Romanum), taip pat vadinama Rytų Romos imperija, arba tiesiog Bizantija – istoriografinis terminas, naudojamas nuo XIX a. apibūdinti imperijai rytinėje Viduržemio jūros dalyje, kuri susikūrė vėlyvojoje Antikoje iš rytinės Romos imperijos dalies ir galutinai žlugo 1453 m. Osmanų imperijai užėmus Konstantinopolį.

Bizantija taip pat vadinama Rytų Romos imperija, nors pastarasis pavadinimas dažniausiai vartojamas kalbant apie laikus prieš Vakarų Romos imperijos žlugimą. Didžiąją savo istorijos dalį to meto Vakarų Europoje Bizantija buvo vadinama Graikų imperija, nes valstybėje dominavo graikų kalba, kultūra ir gyventojai. Jos gyventojai valstybę vadino Romos imperija (Βασιλεία Ῥωμαίων) ar Romanija (Ῥωμανία), o jos imperatoriai tęsė nenutrauktą Romos imperatorių įpėdinystę. Islamo pasaulyje Bizantija buvo vadinama روم‎ (Rûm, romėnų žemė). Amžininkai Imperator Romaniæ vartojo kalbant apie Bizantijos imperatorius, o Imperator Romanorum buvo naudojamas kalbant apie Karolį Didįjį ir jo įpėdinius^[1].

Bizantijos imperijos sostine ir civilizaciniu centru buvo Konstantinopolis, vienas didžiausių viduramžių miestų. Plačiausią teritoriją imperija kontroliavo valdant Justinianui I (527–565 m.), keletui dešimtmečių susigrąžinusi buvusių vakarinių Romos provincijų pajūrio teritorijas ir tapusi galinga Viduržemio jūros baseino valstybe. Vėliau, spaudžiant gausiems priešams, Bizantijos teritorija mažėjo. Po slavų, langobardų, vestgotų ir arabų užkariavimų imperija apėmė tik Graikiją ir Mažąją Aziją. Valstybės sustiprėjimą IX–XI a. pakeitė rimti praradimai XI a. vykstant Seldžiukų ekspansijai ir pralaimėjimas prie Mancikerto. Valdant pirmiesiems Komninų dinastijos valdovams imperija vėl sustiprėjo, tačiau po kryžininkų, kurie 1204 m. užėmė Konstantinopolį, smūgių valstybė subyrėjo. Mykolas Paleologas valstybę atstatė ir ji dar gyvavo iki galutinio žlugimo XV a., kai Konstantinopolį užėmė Osmanų imperija.

1. ↑ cite encyclopedia|title=Hellas, Byzantium|encyclopedia=Encyclopaedia The Helios