Deontologija

Deontologinė etika, arba deontologija (gr. δέον, deon 'pareiga, prievolė' + gr. -λογία, -logia 'mokslas') – etikos teorija, teigianti, kad poelgiai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių. Nors teorijos šalininkai sutinka, kad pasekmės yra svarbios, jie teigia, jog žmogus privalo daryti savaime gerus poelgius (pavyzdžiui, sakyti tiesą), net jei jų pasekmės bus blogos.^[1]

Deontologija yra priešpriešinama pasekmizmui, kuris teigia, kad kiekvieno poelgio arba veiksmo moralinė vertė slypi vien tik jo pasekmėse.^[2] Vis dėlto deontologija nėra tas pats, kaip moralinis absoliutizmas.^[3] Deontologai, kurie taip pat yra moralinio absoliutizmo šalininkai, tiki kad kai kurie poelgiai yra neteisingi, nesvarbu, kokius padarinius jie sukeltų. Vienas iš tokių buvo Imanuelis Kantas, kuris ginčijosi, kad meluoti yra visada blogai – net jei žmogžudys klausia, kur slepiasi jo potenciali auka.^[4] Deontologai, nepritariantys absoliutizmui, kaip Viljamas Deividas Rosas teigia, jog geros melavimo pasekmės kartais gali paversti melavimą teisingu pasirinkimu. Kita deontologijos forma, kurios šalininkai buvo Renė Dekartas, Viljamas Okamas ir XVIII a. kalvinistai, teigia, kad reikia daryti tai, ką įsako Dievas.

1. ↑ Olson, Robert G. 1967. 'Deontological Ethics'. In Paul Edwards (ed.) The Encyclopedia of Philosophy. London: Collier Macmillan: 343.
2. ↑ Flew, Antony. 1979. 'Consequentialism'. In A Dictionary of Philosophy, (2nd Ed.). New York: St Martins: 73.
3. ↑ Crisp, Roger. 1995. 'Deontological ethics'. In Ted Honderich, (ed.), The Oxford Companion to Philosophy. Oxford: Oxford University Press: 187–188.
4. ↑ Korsgaard, Christine. 1998. 'Kant on Dealing with Evil'. In James P. Sterba, Ethics: The Big Questions. Blackwell Publishing.