Back Manierismus ALS تكلفية Arabic Manierismu AST Manyerizm Azerbaijani Маньерызм Byelorussian Маньерызм BE-X-OLD Маниеризъм Bulgarian Manieregezh Breton Manirizam BS Manierisme Catalan
Manierizmas – XVI a. vėlyvojo renesanso dailės ir architektūros stilistika. Pradėjo formuotis apie 1510–20 m. Italijoje, po to tapo tarptautine, paplito visoje Europoje. Italijoje manieristinis laikotarpis baigėsi apie 1590 m., likusioje Europoje šis stilius dominavo iki XVII a. pradžios, o apraiškų sutinkama iki XVIII a. pabaigos.
Stiliui būdingas klasikinių antikinių ir Brandžiojo renesanso vaizdavimo formų iškraipymas, stilizavimas, harmonijos principų ir griežtos kompozicinės struktūros atsisakymas. Pirmenybė teikiama įmantrumui, pabrėžtinam teatrališkumui, painioms, perkrautoms kompozicijoms, neramioms spalvoms. XVI a. manieristinė stilistika tapo dominuojanti Europos monarchų ir aristokratų dvaruose, stengėsi atitikti jų skonį. Didele dalimi dailininkai-manieristai ėmė pavyzdį iš Mikelandželo tapybos Siksto koplyčioje. Paties Mikelandželo vėlyvasis kūrybos periodas priskiriamas manierizmui.
Manierizmas meno istorijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Keletą amžių po to jis buvo vertintas dekadentišku reiškiniu, nors tarp dailininkų-manieristų buvo pripažintų reikšmingų Europos dailės meistrų. Vienu metu manierizmas pasireiškė daugelyje labai skirtingų menininkų.
Tarp manierizmo pradininkų: Jakopas Pontormas ir Rosas Fiorentinas Florencijoje, Džulijus Romanas ir Parmidžaninas Romoje. Susiformavusiai stilistikai atstovavo Bronzinas Florencijoje ir Tintoretas Venecijoje. Tarp žymiausių skulptorių: Benvenutas Čelinis ir Džambolonja. Už Italijos ribų reikšmingiausias manieristas buvo El Grekas. Architektūroje būdingiausiais manierizmo pavyzdžiais laikomi Mikelandželo projektuota Laurencijaus biblioteka Šv. Lauryno bazilikos komplekse ir Džulijaus Romano projektuoti Palazzo del Te Mantujoje.