Orinokas

Orinokas
Orinoko upė
Ilgis	2140 km
Baseino plotas	1 000 000 km²
Vidutinis debitas	29 000 m³/s
Ištakos	Gvianos plokščiakalnis
Žiotys	Atlanto vandenynas
Šalys	Venesuela,  Kolumbija
Vikiteka	Orinokas

Orinokas (isp. Orinoco) – viena didžiausių Pietų Amerikos upių, kurios ilgis 2140 km. Prasideda Gvianos plokščiakalnio pietvakariuose, 1074 m aukštyje virš jūros lygio. Teka per Gvianos žemumą Venesuelos teritorija dideliu lanku nuo Brazilijos pasienio, palei Kolumbijos sieną ir įteka į Atlanto vandenyną. Žiotyse Orinokas suformuoja didelę pelkėtą deltą, kurios plotas, įvairiais vertinimais, nuo 20 000 iki 36 500 km². Deltoje upė išsiskaido į 36 atšakas ir daugybę protakų, laivuojama Makareo protaka.

Orinoko baseinas apima apie 80 % Venesuelos ir apie 25 % Kolumbijos teritorijos. Dauguma didesnių Venesuelos upių yra Orinoko intakai. Svarbiausieji intakai: Kaura, Karoni (dešinieji), Guavjarė, Meta, Arauka, Apurė (kairieji).

Išskirtinis hidrografinis Orinoko bruožas yra 335 km ilgio Kasikjarės (isp. Casiquiare) bifurkacija, kur nuo pagrindinės vagos atsiskyrusi atšaka nebesugrįžta į pagrindinę upę, bet nuteka į Amazonės baseinui priklausantį Negrą.

Iki Santakos su Meta Orinoko vaga slenkstėta. Toliau teka plačiu 3–10 km slėniu, nors jis vietomis susiaurėja. Jūros potvniai sukelia upės vandens lygio svyravimus 400 km nuo žiočių ruože. Lietingojo sezono metu upė išsilieja iki 22 km pločio ir 100 m gylio (sezoninių potvynių amplitudė siekia 30 m). Per metus Orinokas nuneša 915 km³ vandens, 45 mln. tonų tvirtųjų nešmenų. Vandens rūgštingumas – 4,8–6,8 pH.^[1]

Orinoko baseine yra aukščiausias planetoje Anchelio krioklys, krintantis nuo Aujantepui stalakalnio (tepui).

Upė beveik visa tinka laivybai, okeaniniai laivai pasiekia Bolivaro miestą, įsikūrusį 435 km nuo žiočių, upiniai laivai – Puerto Ajakučą. Liūčių laikotarpiu pasiekiamos Guavijarės žiotys. Svarbiausi miestai prie Orinoko: Santa Barbara, Puerto Ajakučas, Siudad Bolivaras, Puerto Ordasas (Venesuela), Puerto Karenjas (Kolumbija).^[2]

1. ↑ R. Ziesler and G.D. Ardizzone. LAS AGUAS CONTINENTALES DE AMERICA LATINA/THE INLAND WATERS OF LATIN AMERICA, Fishery Information, Data and Statistics Service. Fisheries Department FAO, Rome.
2. ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 320