Tibeto imperija tibet. བོད་ཆེན་པོ kin. 吐蕃 | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Tibeto ribos VIII a. pabaigoje - IX a. viduryje. | ||||
Sostinė | Lasa | |||
Kalbos | tibetiečių | |||
Religija | tibeto budizmas, bonas | |||
Valdymo forma | Monarchija | |||
Valdovas | ||||
618–650 | Songcenas Gampo (pirmas) | |||
841–842 | Langdarma (paskutinis) | |||
Era | Ankstyvieji viduramžiai | |||
- Įkurta | 618 m., 618 | |||
- Panaikinta | 848 m. | |||
Šiuo metu priklauso: | Afganistanas Butanas Indija Kinija Kirgizija Nepalas Pakistanas Tadžikija |
Tibeto imperija (tibet. བོད་ཆེན་པོ = bod chen po, „Didysis Tibetas“) – Tibeto plynaukštėje įsikūrusi imperija, susiformavusi dėl Jarlungų dinastijos imperinės ekspansijos. Imperiją paskelbė dinastijos 33-asis karalius Songcenas Gampo VII amžiuje. Imperija toliau plėtėsi valdant 38-ajam karaliui Trisongui Decenui, o labiausiai išsiplėtė valdant 41-ajam karaliui Rapalčenui, su kuriuo 821–823 m. buvo sudaryta Tibeto imperijos ir Tangų dinastijos sutartis.[1][2] Pagal šią sutartį Tibetui priklausė didesnė nei Tibeto plynaukštė teritorija, besitęsianti į rytus iki Čangano, į vakarus už dabartinio Afganistano, o į pietus – iki dabartinės Indijos ir Bengalijos įlankos.[3]
Karaliaus Rapalčeno nužudymas 838 m., kurį įvykdė jo brolis Langdarma, ir vėlesnis Langdarmos įžengimas į sostą, o po to jo nužudymas 842 m. žymi imperijos iširimo laikotarpio pradžią.[2]